SEIME DISKUTUOTA LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS KLAUSIMAIS
Diskusijos metu buvo aptariamas šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai pasisakė, su kokiomis problemomis susiduria asmenys netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, po to, kai įgijo kitos valstybės pilietybę. Dalyviai analizavo, kaip kitos Europos valstybės sprendžia pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, klausimus, kiek plačiai Europoje yra paplitęs dvigubos pilietybės institutas. Buvo pažymėta, kad Europos valstybių praktika šioje srityje yra gana įvairi: kai kuriose valstybėse, kaip pavyzdžiui Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose siekiama vengti dvigubos pilietybės atvejų, ten iš esmės ji yra draudžiama. Tačiau valstybės savo teisės aktuose yra nustačiusios, kad tam tikrais išimtiniais atvejais dviguba pilietybė yra galima, kaip pavyzdžiui Danijoje yra leidžiama dviguba pilietybė, jei ją įgijo pagal ius sanguinis principą, o kitos valstybės – pagal ius soli principą. Čekijoje pilietybės asmuo netenka automatiškai, kai tik įgyja kitos valstybės pilietybę ir tai nelaikoma Čekijos pilietybės atėmimu, tačiau taip pat yra nustatytos kai kurios išimtys, kada dviguba pilietybė leidžiama, pavyzdžiui, tokiu atveju, jei kitos valstybės pilietybė įgyjama gimimu arba susituokus su kitos valstybės piliečiu.
Kai kuriose kitose Europos valstybėse, kaip pavyzdžiui Latvijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, dviguba pilietybė yra galima. Šiose valstybėse dviguba pilietybė nėra taisyklė, tačiau ir ne reta išimtis. Pavyzdžiui Vokietijos Pilietybės įstatymas nustato, kad asmuo netenka Vokietijos pilietybės, kai tik savo prašymu įgyja kitos valstybės pilietybę. Tačiau ši nuostata netaikoma tiems atvejams, kada įgyjama kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Šveicarijos pilietybė, taip pat pilietybė tų valstybių, iš kurių piliečių Vokietija pagal sudarytas tarptautines sutartis nereikalauja atsisakyti turimos pilietybės tam, kad įgytų Vokietijos pilietybę.
Yra ir trečia grupė Europos valstybių, tokių kaip Malta, Suomija, Švedija, Šveicarija, Lenkija, kuriose yra leidžiama dviguba arba net dauginė pilietybė. Kai kuriose iš šių valstybių, kaip pavyzdžiui Maltoje, dviguba pilietybė yra tapusi taisykle, o ne reta išimtimi. Kai kurių iš šių valstybių, kaip pavyzdžiui Lenkijos, Pilietybės įstatymas nustato, kad Lenkijos pilietis tuo pačiu metu negali būti laikomas kitos valstybės piliečiu, tačiau ši nuostata interpretuojama ne kaip draudimas Lenkijos piliečiams įgyti kitos valstybės pilietybę, o kaip norma, pagal kurią Lenkijos valdžios institucijos santykiuose su savo piliečiais iš esmės ignoruoja kitas jų turimas pilietybes – remiantis kita pilietybe negalima vengti pilietinių pareigų Lenkijai ar reikalauti kokių nors su kitos valstybės piliečio statusu susijusių teisių. Šveicarijoje nuo 1992 m. be apribojimų leidžiama turėti dvigubą pilietybę, nes nuspręsta, kad reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės turėtų prasmę tik tuomet, jei jo laikymąsi būtų galima kontroliuoti.
Diskusijos metu buvo aptariamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimo tikslingumas, analizuota, ar būtų tikslinga tam tikra dalimi liberalizuoti dvigubą pilietybę, nagrinėta, kokie būtų tokio liberalizavimo privalumai ir trūkumai, svarstyta, koks galėtų būti priimtų pataisų santykis su kitais Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniais. Buvo pažymėta, kad kai kuriose Europos valstybėse nėra tokio griežto reguliavimo, nes dažniausiai šiuos klausimus nustato ne šių valstybių konstitucijos, bet įstatymai.
Diskusijos dalyviai diskutavo apie tai, kad šiuo metu susiduriama su Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus kitos valstybės pilietybę, netekimo problema – kartais netgi tos pačios šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jau šios pilietybės netekę asmenys. Tačiau nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba pilietybė taptų ne reta išimtimi, o masiniu reiškiniu, neišvengiamai reikėtų spręsti klausimą, ar dvigubą pilietybę turintis asmuo galėtų tapti Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, teisėju, stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ar jis turėtų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ar turėtų atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Dalyviai akcentavo, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nėra prigimtinė teisė, nes kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę, tačiau ne į konkrečios valstybės pilietybę. Pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ryšys su valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Diskusijos metu taip pat buvo išsakyta nuomonė, kad nors teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę ir nėra prigimtinė teisė, tačiau svarstytina, kad būtų tikslinga diskutuoti apie tokią Pilietybės įstatymo nuostatą, pagal kurią tuo atveju, jeigu pilietybė yra įgyta gimimu, asmuo jos galėtų netekti tik savo paties valia.
Diskusijos metu buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, 1992 m. priimdami Lietuvos Respublikos Konstituciją nusprendė, kad Konstitucijos nuostata, pagal kurią išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, gali būti pakeista tik referendumu. Todėl norint išspręsti pilietybės, įgytos gimimu netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, klausimą, su kuriuo susiduria nemaža dalis šiuo metu iš Lietuvos emigravusių lietuvių, reikėtų rengti referendumą ir keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį. Todėl tik politinė valia bei įvairių socialinių, politinių, geopolitinių, globalizacijos įtakos ir įvairių kitų dvigubos pilietybės klausimo aspektų analizė galėtų padėti apsispręsti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimo tikslingumo.
